Psichologo patarimai

PATARIMAI TĖVAMS, KAIP SAUGOTI VAIKUS NUO TABAKO, ALKOHOLIO IR KITŲ NARKOTIKŲ VARTOJIMO

Kas gi daro lemiamą įtaką vaikams, kad jie nepradėtų rūkyti, vartoti alkoholio ar kitų narkotikų? Tai jūs – tėvai. Tačiau narkotinių medžiagų vartojimo prevencija retai yra instinktyvi, netgi pačiose geriausiose šeimose. Tam reikia turėti žinių.

Vaikai, kurių ryšiai su tėvais glaudūs, mažiau linkę rizikuoti. Kuo daugiau

jūs domėsitės vaikų gyvenimu, tuo jie jausis vertingesni ir bus atsakingesni.

Patariama:

• Visada žinoti vaiko dienotvarkę, jo dienos planus. Stenkitės, kad tai atrodytų ne kaip kontrolė, o kaip saugumo užtikrinimas arba noras sužinoti, ką vaikas ketina veikti. Nebijokite paklausti vaikų, kur, su kuo jie eina ir ką

veiks. Pažinkite savo vaikų draugus ir jų tėvus, žinokite, kuo jie užsiima.

• Stengtis, kad būtų kas nors iš suaugusiųjų namuose, kai vaikai grįžta iš

mokyklos. Pavojingiausias yra laikas, kai vaikai būna vieni. Jei turite tokią

galimybę, susitarkite dėl lankstaus darbo grafiko. Jei vaikas bus su draugais,

juos turėtų prižiūrėti suaugęs žmogaus, bet ne broliai ar seserys.

• Stengtis valgyti kartu su vaiku. Tai puiki proga pasikalbėti apie dienos įvykius,aptarti įsipareigojimus, sustiprinti savo ryšius su vaikais.

• Daugiau bendrauti su vaiku, domėtis ne tik jo mokslais, bet ir pomėgiais, interesais, svajonėmis. Kuo daugiau bendrausite su vaikais, tuo laisviau jie su jumisjausis, pvz., diskutuojant apie narkotikus ar kitus intymius klausimus.

• Turėti aiškią poziciją tabako, alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo atžvilgiu. Aiškiai pareikškite, kad jūs nenorite, jog jūsų vaikai vartotų narkotikus ar kitas psichotropines medžiagas. Nepalikite vietos abejonėms. Dažnai kalbėkite su vaikais apie narkotikų vartojimo pavojus ir padarinius. Prie šių temų laikas nuo laiko sugrįžkite.

• Kalbėkite apie buityje vartojamas
 kenksmingas medžiagas, kurių net vienkartinis uostymas gali sukelti smegenų pažeidimus ar mirtį.

• Būkite aktyvus vaikų klausytojas. Klausinėkite, skatinkite juos išsipasakoti, prisidėti prie šeimos sprendimų. Parodydami norą išklausyti vaikus, suteikiate jiems atvirumo ir saugumo jausmą.

• Nuoširdžiai gilinkitės į vaiko problemas ir bandykite jas spręsti drauge.

Nesakykite, kad tai smulkmenos, nesąmonės ar kvailystės. Tik tuomet, kai

vaikai pasitikės jumis, papasakos jums apie savo problemas, jūs galėsite jiems padėti.

• Niekada nekritikuokite vaiko asmenybės. Jei jis pasielgė netinkamai, neprotingai, neapgalvotai, kritikuokite tik jo poelgį. Nesakykite, kad jis kvailas, nemokša, tinginys. Nemoralizuokite, negąsdinkite, o paaiškinkite, kodėl jo elgesys nepriimtinas, pavojingas ar nepageidautinas. Kalbėdami kreipkite dėmesį ne tik, į tai ką sakote, bet ir kaip, kokiu tonu kalbate.

• Į klausimus atsakykite sąžiningai, atvirai ir teisingai. Jei ko nors nežinote,

prisipažinkite ir pasiūlykite kartu ieškoti atsakymo. Stenkitės įgyti žinių apie narkotikus ir jų vartojimo padarinius bei kur galima kreiptis pagalbos, jei jos prireiktų. Jei vaikai klausia, ar jūs kada nors vartojote narkotikus, atsakykite atvirai ir teisingai. Svarbiausia, dar kartą patvirtinkite, kad nenorite, jog jūsų vaikai juos bandytų ar vartotų.

• Televizijos reportažai, straipsniai spaudoje, diskusijos mokykloje apie narkotikus padės jums natūraliai pradėti pokalbį šia tema. Atminkite, kad spaudoje, radijo ar televizijos laidose kartais propaguojamas narkotikų vartojimas. Jei vaikščiodami su vaikais parke ar paplūdimyje matote grupę paauglių, rūkančių ar geriančių alkoholinius gėrimus, išnaudokite progą pakalbėti apie neigiamus alkoholio ar rūkymo padarinius.

• Jeigu jūsų vaikas pareiškia mintį, kuri jus stebina ar sukrečia, neparodykite to,reaguokite ramiai ir toliau tęskite diskusiją. Tai padidins tikimybę, kad vaikasnebijos jums pasipasakoti ir ateityje. Ugdykite šiuos vaikų gyvenimo įgūdžius– sprendimų priėmimą, problemų sprendimą, kūrybinį ir kritinį mąstymą, emocijų valdymą, stresų įveikimą, savęs pažinimą, kitų atjautą. Jie padės vaikams išvengti daugelio problemų, o susidūrus su jomis lengviau jas spręsti.

• Aptarkite galimas situacijas, sužaiskite jų vaidmeninius žaidimus ir mokykitės praktinių būdų, kaip geriausia atsisakyti narkotikų ir alkoholio. Parodykite, kaip sunku gali būti atsisakyti. Aptarkite, kodėl žmonės vartoja narkotikus, ar dėl malonumo verta rizikuoti. Ugdykite stiprias vaikų vertybines nuostatas.

• Savo elgesiu rodykite pavyzdį vaikams. Elkitės taip, kaip norėtumėte, kad

jūsų vaikai elgtųsi. Rodykite tokius savo bruožus, kokių norėtumėte, kad

jūsų vaikas turėtų: dorumą, sąžiningumą, gailestį, užuojautą, kilnumą, dosnumą, atvirumą ir t. t.

• Kai kalbama apie narkotikų vartojimą, negalima sakyti: „Daryk, kaip aš

sakau, o ne kaip aš darau“. Jei jūs rūkote, vartojate alkoholį ar kitus narkotikus, nesitikėkite, kad vaikai paklausys jūsų patarimo. Tokiu atveju kreipkitės į psichologą ar kitą specialistą pagalbos.

• Kontroliuokite savo elgesį. Jei šeimoje piktnaudžiaujama alkoholiu ar kitais narkotikais, atminkite, kad jūsų vaikai neišvengiamai skatinami elgtis

taip pat.

• Sukurkite šeimos taisykles ir iš anksto aptarkite jų laužymo padarinius. Laikykitės numatytų taisyklių ir bausmių. Jūsų lūkesčiai turi būti aiškūs. Negąsdinkite tuščiai, bet ir nebauskite vaiko nenumatytomis griežtomis bausmėmis.

• Griežtai nustatykite laiką, kada vaikas turi grįžti namo. Reikalaukite tiksliai vykdyti susitarimą. Draudimą grįžti vėlai paaiškinkite meile savo vaikui. Būkite pasiruošę tartis dėl ypatingų, specialių atvejų. Stenkitės bendrauti su vaiko draugų tėvais ir su jais sutarkite vienodą grįžimo laiką.

• Reguliariai patikrinkite telefonu (jei yra galimybė), kur yra ir ką veikia vaikai. Būkite pasiruošę vaiko pasipriešinimui tokiai kontrolei, bet atlygis už tokį rūpestį akivaizdus. Glaudžiai bendraukite ir bendradarbiaukite su mokyklos ir tėvų bendruomene.

• Susisiekite su vaiko draugų tėvais, jei jis ruošiasi vykti į šventę, įsitikinkite, kad pokylis vyks prižiūrint suaugusiesiems. Sulaukite grįžtančio vaiko.

• Susitarkite su vaiku, kaip jis praneš jums, jei vakarėlyje pasijus nepatogiai

ar nesaugiai, jei bus siūlomi ar vartojami narkotikai. Vėliau pasikalbėkite

apie tai, kas nutiko.

• Visada klausykite savo nuojautos. Nebijokite įsikišti, jei jūsų nuojauta sako,kad kažkas ne taip.

• Negailėkite pagyrimų, kai vaikas pasielgia tinkamai. Girkite jį nuolat ir

nedelsdami. Dažnai reikškite savo jausmus, meilę, prisirišimą įvairiausiais

būdais. Net vaikai, kurie galvoja, kad jie jau per dideli, kad būtų apkabinami, įvertins jūsų plekšnojimą per nugarą ar glamones.

• Pažymėkite, ką vaikas padarė gero. Susilaikykite nuo kritikos, kai jam nepasisekė. Dažnai kartokite vaikui, kad kas beatsitiktų, kaip jis bepasielgtų, jūs jį mylėsite ir neatstumsite, padėsite išspręsti problemas. Meilė, prisirišimas ir pagarba leidžia jūsų vaikui jaustis gerai, vertinti save ir skatina gerai elgtis (arba keisti blogą elgesį) ateityje sėkmingiau nei kritika ar nepasitikėjimas.

• Jeigu įtariate, kad vaikas išgeria, parūko, nesielkite taip, tarsi nieko nebūtų

įvykę. Atidžiai stebėkite vaiką. Būkite pasiruošę jo pasipriešinimui. Vaikas

gali priekaištauti, kad tėvai nepasitiki juo, manipuliuoti jais. Abu tėvai turi

elgtis vieningai ir nuosekliai, paremti vienas kitą ir imtis įvairių vaiko apsaugojimo priemonių.

 

Ar girdime, ką sako mūsų vaikai?

Būna juokinga, kai kas nors sako, kad nemokame kalbėtis – liežuvį turime, kalbą mokame, kartais net kelias kalbas. Visgi, dažnai mūsų santykiai su aplinkiniais nukenčia būtent dėl nesugebėjimo tinkamai bendrauti bei nesugebėjimo/nenoro išklausyti kitą, išgirstant tiksliai tai, ką jis nori pasakyti, o ne ką norime girdėti.

Tai galima pasakyti ir apie tėvų bendravimą su vaikais. Ar girdime tai, ką sako vaikai?

Pokalbiai su vaikais neretai nuvertinami, jiems vis trūksta laiko arba jie apsiriboja klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Kokius pažymius gavai?“. Norint atsakingai ugdyti vaiką, būtina mokytis tinkamai su juo kalbėtis, taip ugdant ir paties vaiko bendravimo kultūrą.

Dažniausiai tėvai kalba apie vaikus, tačiau ne su vaikais. Kalbėdami su vaikais, tėvai taip pat neišvengia klaidų, todėl pokalbiai būna beprasmiai ir pasibaigia tėvų išvada, kad „Aš ir kalbu su juo, ir aiškinu, bet nieko nepadeda“. Tai reiškia tik vieną – reikia mokėti tinkamai išklausyti. Tam reikėtų išmokti:

1. Atsisakyti išankstinių nuostatų . Kalbėdami su vaikais tėvai neretai mano, kad žino, ką pasakys vaikas, kodėl taip pasakys, kodėl jam taip atrodo ir pan. Iš anksto tarsi klijuojama etiketė: „vėl verkšlens“, „vėl meluos“, „na ir juokingos tos vaiko problemos“ ir pan. Norint išgirsti vaiką, reikia klausytis to, ką jis sako, klausti savęs „kodėl?“ – kodėl jis taip pasielgė, kas jį paskatino padaryti kažką vienaip ar kitaip, kas vaikui svarbu ir pan.

2. Nemenkinti vaiko žodžių . Vaiko pasaulis – tai atradimų, smalsumo ir nepakartojamai puikių idėjų erdvė. Vaikai pasakoja ir pasitiki tais žmonėmis, kurie savo elgesiu parodo jiems, kad vaiko pasakytos mintys įdomios ir svarbios. Taip, jos gali būti klaidingos, tačiau tai ne priežastis išjuokti ir žeminti vaiką. Tai – gera galimybė kartu paskaityti knygas, pavartyti enciklopedijas, paieškoti faktų. Be to, vaikams tikrai skaudu, kai niekas pasaulyje, net tokieartimi žmonės kaip tėvai, nenori juos suprasti ir paguosti, kai atstumia draugai, miršta kačiukas, kiti vaikai išjuokia mėgstamą dainininką. Vaikams tai svarbios emocijos, todėl reikia rimtai priimti vaiko mintis, neišjuokti jų, nemenkinti pasakant, kad tai „kvailystės, o ne problemos ir kad geriau jau vaikas užsiimtų naudingu darbu“.

3. Sugebėti sutelkti dėmesį . Jei jau kalbatės su vaiku, negalvokite apie tai, ką ruošite pietums, uo apsivilkti einant rytoj į darbą, kur padėjote mašinos raktus ir t.t. Blogi klausytojai esame ir tada, kai blogai jaučiamės ar esame pavargę. Norint tinkamai išklausyti ir išgirsti vaiką, dėmesį reikėtų kreipti į tai, ką jis sako, parodyti, kad nuoširdžiai priimame jo žodžius, girdime, ką vaikas sako.

KAS TRUKDO TĖVAMS IŠKLAUSYTI VAIKĄ?

14 pagrindinių tėvų reakcijų, kurios stabdo vaikų norą išsipasakoti:

1. Grasinimai: „Daryk, ką sakau, kitaip neišleisiu į diskoteką“

2. Paliepimai: „Žygiuok į savo kambarį ir nesirodyk, kol visko nepadarysi“

3. Nekonstruktyvi kritika: „Tu niekada nesugebi tinkamai atlikti matematikos

užduočių“

4. Gėdinimas: Aš tavo vietoje negalėčiau į akis pažiūrėti“

5. Kvotimas: „Kodėl tu taip elgeisi? Tai ko po galais ten ėjai?“

6. Pamokslavimas: „Tu privalai gerai mokytis, nes jei nesimokysi, užaugęs

gatves šluosi“

7. Moralizavimas: „Tavo elgesys tau nedaro garbės“

8. Vengimas: „Geriau nekalbėkim apie tai/Neturiu laiko apie tai kalbėti“

9. Raminimas: „Ai, neimk į galvą, tai nieko svarbaus, praeis“

10. Linksminimas (pernelyg įkyrus, menkinant vaiko problemą): „Baik ašaroti

dėl tokios nesąmonės, bėk geriau su draugais žaisti“

11. Įtikinėjimas, paremtas moralizavimu: „Tavo dabartinė situacija – logiška, to

ir reikėjo tikėtis“

12. Įkyrus patarinėjimas: „Aš geriau žinau, kaip elgtis tokioje situacijoje. Turiu

patirties, nes esu suaugęs“

13. Diagnozavimas: „Tokiu savo elgesiu tu nori įžeisti mane“

14. Lyginimas: „Tu niekada nebusi toks, kaip brolis“.

1. Rasti pokalbiui tinkamą vietą ir laiką. Pokalbį reikia pradėti tik tada, kai žinote, jog turėsite pakankamai laiko, niekur nereikės skubėti. Išjunkite radiją, televizorių, visus kitus prietaisus, kurie blaško dėmesį. Atsisėsti reikia taip, kad vaiko ir Jūsų akys būtų viename lygyje ir kad erai vienas kitą matytumėte. Stebėkite ir kūno kalbą: palinkite į vaiką, „neužsidarykite“ sukryžiuodami rankas ant krūtinės.

2. Būti susidomėjusiam ir tai parodyti . Labiausiai vaiką kalbėti padrąsina nuoširdus rūpestis, rodomas dėmesys ir gyvas smalsumas.

KAS TRUKDO VAIKAMS KALBĖTIS ?

KAIP KLAUSYTIS VAIKO?

3. Neskubėti . Reikia vengti skubotų išvadų ir stereotipinių vertinimų. Prieš užduodant klausimą, ar pasakant savo nuomonę, reikia gerai apgalvoti žodžius.
4. Sekti pagrindinę mintį . Nereikia pervertinti detalių ir kabinėtis prie smulkmenų.
5. Stengtis suprasti . Svarbiausia – pakilti iki vaiko lygio ir pasistengti suprasti jo požiūrį, įsitikinimus, poreikius, net jei jiems ir nepritariate. Juk ir Jums ne visada ir ne visi pritaria. Paprasčiausiai kiekvienas žmogus turi teisę matyti ir suvokti pasaulį individualiai.
6. Nepamirškite jausmų . Pokalbio metu sekite vaiko jausmus. Dažnai jausmai, o ne faktai

Comments are closed.